Ilgas kelias iki šviesos ir higienos

Atsikėlę ryte, visų pirma, atidengiame užuolaidas ir bėgame į dušą. Tačiau, tokios neatsiejamos šiuolaikinio žmogaus gyvenimo sudedamosios dalys, kaip langai ir santechnika, atsirado anaiptol ne drauge su pirmaisiais žmogaus statiniais. Suvokimas, kokia svarbi yra natūrali dienos šviesa kambaryje ir galimybė tinkamai pasirūpinti asmens higiena, žmonijos sąmonėje įsitvirtino pamažu.

Langai senovėje – ne tik nepraktiška, bet ir pavojinga

Gilioje senovėje žmonės nejautė būtinybės turėti langus. Ir tai nestebina dėl kelių priežasčių. Visų pirma, lango ertmė – papildoma grėsmė, kad į gyvenamojo statinio vidų pateks nepageidaujami asmenys. Juk mūsų protėvių langai atrodė visiškai kitaip, nei mes pratę įsivaizduoti. Taikliau būtų juos pavadinti ertmėmis sienoje, atliekančiomis langų funkcijas. Taigi, galimybė pašaliniams patekti į būsto vidų pro angą sienoje iš tiesų buvo reali.

Antra vertus, tokiais pašaliniais laikyti ne tik kiti žmonės ir laukiniai gyvūnai, bet ir tokie žmonių prietaringumo sukurti objektai, kaip piktosios dvasios arba kiti nelabieji. O ką jau bekalbėti apie vidun besiveržiantį šaltį. Taigi tolimiems mūsų protėviams visiškai užteko angos, skirtos durims ir ertmės stoge, pro kurią išeidavo dūmai.

Langų „puošyba“ senaisiais amžiais

Senovėje langai (tiksliau tariant, juos atitinkančios angos) buvo dengiami kailiais, dembliais ir medžiagos skiautėmis. Vėliau mūsų protėviai sugalvojo langines, kurios geriau nei kailiai ar medžiagos skiautės saugodavo nuo šalčio, jas uždarius, ir praleisdavo šviesą, bei gryną orą, – atidarius.

Iki stiklo atsiradimo, tačiau jau kiek naujesniais laikais, kai nustota paniškai bijoti piktųjų dvasių ir imta statyti namus su didesnėmis angomis, žmonės išsisukdavo, vietoje stiklo naudodami šviesai pralaidžias medžiagas. Nežiūrint į tai, kad stiklas žmonijos istorijoje gyvuoja jau apie 5 tūkstančius metų, langai pradėti stiklinti tik viduramžiais.

Santechnikos pradininkai – Senovės šumerai

Santechnika buvo pažįstama jau Senovės šumerams. Archeologiniai radiniai atskleidžia, kad ši Senovės civilizacija santechnikos elementų savo buityje turėjo jau neatmenamais, trečiąjį tūkstantmetį prieš mūsų erą siekiančiais, laikais. Tuo tarpu, Senovės Egipto gyventojams netgi galiojo reikalavimas visada vaikščioti apsirengus švariais rūbais ir apsiprausti ne rečiau dviejų kartų į dieną.

Galbūt, būtent specifinis šių civilizacijų klimatas lėmė tai, kad Tolimųjų Rytų ir Pietų kraštų gyventojai nuo senų laikų itin rūpinasi higiena. Juk karštas klimatas lemia greitai plintančias infekcijas, o, siekiant jų išvengti, svarbiausia – rūpintis savo kūno ir namų švara. Deja, Europoje šis suvokimas atėjo lėčiau.

Higienos kelias Europoje

Nepaisant to, kad Senovės romėnai jau 4 a. per. m. e. naudojosi pirtimis, tačiau higiena, plačiąja prasme, Europoje sunkiai skynėsi kelią. Viduramžiais šis romėnų pamėgtas malonumas bažnyčios netgi buvo uždraustas. Bažnyčiai atrodė netinkama tai, kad tuo metu pirtyse vyrai ir moterys prausdavosi drauge.

Antisanitarinis gyvenimo būdas buvo visuotinai paplitęs. Švara nesirūpino ne tik žemesniojo sluoksnio atstovai. Aukštuomenės ponios ir ponai vaikščiodavo prabangius rūbus užsivilkę ant purvinų apatinių drabužių. O tradicija rūpintis asmens higiena Europoje įsitvirtina tik XVI amžiuje.

Šviesa ir švara – mažais žingsneliais į priekį

Šviesa ir švara, kaip būtinos bet kurios civilizacijos gyvavimo sąlygos, žmonijos sąmonėje įsitvirtino pamažu. Vienos civilizacijos šią būtinybę suvokė anksčiau už kitas. Visų pirma, atsikratėme prietarų ir ėmėme plačiau atvėrinėti langus, o po to, akmenuotu keliu įžengėme į higienos pasaulį. Dabar neįsivaizduojame savo gyvenimo be gražių langų ir gaivinančio dušo ar atpalaiduojančios vonios. Tačiau, nesusimąstome, kiek ilgai iki to keliavome.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.